Iš pradžių buvo noras aplankyti ir nufotografuoti VISAS Lietuvos bažnyčias. Kazio Misiaus ir Romualdo Šinkūno knygoje „Lietuvos katalikų bažnyčios“ radome visų bažnyčių sąrašą. Bet jis pasirodė esąs nepilnas, kadangi knygoje nurodytos tik veikiančios bažnyčios, o Lietuvoje esama dar daug neveikiančių (uždarytų) bažnyčių. Be to, per Nepriklausomybės laikotarpį buvo pastatytos (ir dar statomos) naujos bažnyčios, o minėta knyga buvo išleista 1993 metais. O kur dar evangelikų (liuteronų ir reformatų) bažnyčios, rusų stačiatikių ir sentikių cerkvės, totorių mečetės, karaimų kenesos ir kt. maldos namai. Išsamesnę informaciją, nors ir kiek senstelėjusią, suradome Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“. Ten atradome, kad Lietuvoje dar esama daugybė koplyčių (daugiausia kapinėse), mauzoliejinių koplyčių (bažnyčių šventoriuose ir kapinėse), paminklų bei koplytėlių tiek šventoriuose, tiek pakelėse. Dar įsigiję Lietuvos kelių atlasą leidomės į pažintinę kelionę per Lietuvą, kuri truko keturiolika metų (1999-2013), su tikslu surasti ir nufotografuoti visus sakralinius pastatus, statinius ar sakralines vietas. Tai buvo išties nepaprastai įdomi kelionė, kupina neįtikėtinų atradimų. Kas gali pasigirti aplankęs Tilžę, Akmenį, Augalus, Vanagus, Lapes ar Gegutę, kur stovi bažnyčios, Panų kalno koplyčią ar Laumių koplyčią, Sterblės kalno šventvietę, Gvaldų koplyčią su koplytėle viduje ir kt. Pakeliui dar fiksavome įdomesnius paminklus ar pritrenkiančio grožio Lietuvos vaizdus. Kelionė dar nebaigta, o ir negali būti baigta, kadangi niekas nestovi vietoje. Per mūsų kelionių laikotarpį buvo pastatyta keliasdešimt naujų bažnyčių ir koplyčių, sudegė ir atstatyta Labanoro bažnyčia, sudegė Balbieriškio, Paštuvos bažnyčios. Taip pat liko neaplankytos trys sentikių cerkvės, pastatytos labai nuošaliose vietose, ir pora kapinių koplyčių. Kai ko nepavyko surasti, o, be jokios abejonės, yra ir mums nežinomų sakralinių objektų.
Draugai ar pažįstami, sužinoję apie šį mūsų pomėgį, vis ragino sudėti visa pamatyta į knygą, ką ir pabandėme padaryti. Šis leidinys jokiu būdu nepretenduoja į meninį ar enciklopedinį albumą. Tai ne architektūros istoriko leidinys, todėl atsiprašome už galimas klaidas ar netikslumus. Tai daugiau informacinio pobūdžio knyga, kurioje norėta į vieną vietą surinkti ir parodyti visus sakralinius statinius, ne vien tik bažnyčias, cerkves ar sinagogas, bet ir po miestus, miestelius bei kaimus išbarstytas (daugiausia esamose ar buvusiose kapinėse) koplyčias, mauzoliejus bei koplytėles, kai kuriuos sakralinio pobūdžio (ir ne tik) paminklus.
Nepriklausomybės laikais daugelyje vietovių (kultūros namuose, ligoninėse, pensionatuose ar globos namuose, mokyklų ar vaikų darželių patalpose) buvo įrengti maldos namai (koplyčios ar bažnyčios). Tokie įvairių religinių konfesijų atsitiktinėse patalpose įrengti maldos namai, neturintys atitinkamos architektūrinės išraiškos pastato išorėje, mūsų kelionėje nesusilaukė atskiro dėmesio. Tai galėtų būti kitokios kelionės tikslas, fotografuojant bažnyčių interjerus, ko dėl objektyvių priežasčių (dažniausia būna uždarytos) mes beveik nedarėme.
Daug painiavos įvairiuose šaltiniuose su terminologija. Pvz., koplyčia, kurioje kartais vyksta pamaldos, pavadinama koplytėle ir atvirkščiai – koplytėlė su šventaisiais languose vadinama koplyčia. Todėl šioje knygoje nustatėme (gerai ar blogai) savus terminus: koplyčia tai statinys, į kurį galima įeiti (su durimis ar be), o visi kiti statiniai – koplytėlės. Mauzoliejinius ar šeimos kapų statinius, į kuriuos galima įeiti, vadiname koplyčia-mauzoliejus; kurie neturi durų – mauzoliejais ar laidojimo rūsiais. Neretai bažnyčių šventoriuose esama neaiškios paskirties statinių, dabar naudojimų ūkinėms reikmėms. Įvertinant tai, kad seniau jų paskirtis buvo kitokia (lavoninė ar kt.), sąlyginai vadiname juos koplyčiomis (kaulinyčiomis).
Istoriniai duomenys apie sakralinius statinius surinkti, pasinaudojant aukščiau paminėtomis knygomis bei įvairiais internetiniais šaltiniais. Visos (deja, nevienodos kokybės) nuotraukos autoriaus, išskyrus sūnaus Giedriaus padarytų pora nuotraukų Raseiniuose ir kelis neegzistuojančių statinių atvaizdus, paimtus iš knygų „Vilniaus fotografija, 1858-1915“ ir Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“. Informacija pateikiama pagal administracinius vienetus (penki didieji miestai, rajonai ir savivaldybės) abėcėline tvarka. Kai kurių vietovių (kaimų) jau nebėra, teišlikę tik pavadinimai. Tokiais atvejais šalia nurodome ir kitą esamą vietovę. Kas turi akis – težiūri.
Draugai ar pažįstami, sužinoję apie šį mūsų pomėgį, vis ragino sudėti visa pamatyta į knygą, ką ir pabandėme padaryti. Šis leidinys jokiu būdu nepretenduoja į meninį ar enciklopedinį albumą. Tai ne architektūros istoriko leidinys, todėl atsiprašome už galimas klaidas ar netikslumus. Tai daugiau informacinio pobūdžio knyga, kurioje norėta į vieną vietą surinkti ir parodyti visus sakralinius statinius, ne vien tik bažnyčias, cerkves ar sinagogas, bet ir po miestus, miestelius bei kaimus išbarstytas (daugiausia esamose ar buvusiose kapinėse) koplyčias, mauzoliejus bei koplytėles, kai kuriuos sakralinio pobūdžio (ir ne tik) paminklus.
Nepriklausomybės laikais daugelyje vietovių (kultūros namuose, ligoninėse, pensionatuose ar globos namuose, mokyklų ar vaikų darželių patalpose) buvo įrengti maldos namai (koplyčios ar bažnyčios). Tokie įvairių religinių konfesijų atsitiktinėse patalpose įrengti maldos namai, neturintys atitinkamos architektūrinės išraiškos pastato išorėje, mūsų kelionėje nesusilaukė atskiro dėmesio. Tai galėtų būti kitokios kelionės tikslas, fotografuojant bažnyčių interjerus, ko dėl objektyvių priežasčių (dažniausia būna uždarytos) mes beveik nedarėme.
Daug painiavos įvairiuose šaltiniuose su terminologija. Pvz., koplyčia, kurioje kartais vyksta pamaldos, pavadinama koplytėle ir atvirkščiai – koplytėlė su šventaisiais languose vadinama koplyčia. Todėl šioje knygoje nustatėme (gerai ar blogai) savus terminus: koplyčia tai statinys, į kurį galima įeiti (su durimis ar be), o visi kiti statiniai – koplytėlės. Mauzoliejinius ar šeimos kapų statinius, į kuriuos galima įeiti, vadiname koplyčia-mauzoliejus; kurie neturi durų – mauzoliejais ar laidojimo rūsiais. Neretai bažnyčių šventoriuose esama neaiškios paskirties statinių, dabar naudojimų ūkinėms reikmėms. Įvertinant tai, kad seniau jų paskirtis buvo kitokia (lavoninė ar kt.), sąlyginai vadiname juos koplyčiomis (kaulinyčiomis).
Istoriniai duomenys apie sakralinius statinius surinkti, pasinaudojant aukščiau paminėtomis knygomis bei įvairiais internetiniais šaltiniais. Visos (deja, nevienodos kokybės) nuotraukos autoriaus, išskyrus sūnaus Giedriaus padarytų pora nuotraukų Raseiniuose ir kelis neegzistuojančių statinių atvaizdus, paimtus iš knygų „Vilniaus fotografija, 1858-1915“ ir Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“. Informacija pateikiama pagal administracinius vienetus (penki didieji miestai, rajonai ir savivaldybės) abėcėline tvarka. Kai kurių vietovių (kaimų) jau nebėra, teišlikę tik pavadinimai. Tokiais atvejais šalia nurodome ir kitą esamą vietovę. Kas turi akis – težiūri.
Autoriai
